Mikroskopiniai grybai, priklausantys Microsporum spp., Trichophyton spp. ir Epidermophyton spp. gentims, priskiriami patogeniniams mikromicetams, nes minta keratininiu audiniu ir taip pažeidžia odą ir jos darinius. Šie patogeniniai mikroskopiniai grybai vadinami dermatofitais, o jų sukeliamas susirgimas – dermatofitija (Scott et al., 2001). Anglų kalba šis susirgimas dažnai vadinamas „ringworm“. Taip jis vadinamas dėl to, kad pažeidimai odoje primena žiedą, o pats mikroskopinis grybas dauginasi šiltoje ir drėgnoje aplinkoje. Dermatofitija yra zoonozinis susirgimas, jis greitai plinta ir yra lengvai užkrečiamas. Visi šiltakraujai gyvūnai, kurių kūną dengia plaukų danga yra jautrūs dermatofitų infekcijai (Nweze, 2011; Patel, 2011).
Pagal gyvenimo ir dauginimosi aplinką dermatofitai skirstomi į zoofilinius, antropofilinius ir geofilinius. Zoofiliniai dermatofitai yra gyvūnų patogenai, antropofiliniai – žmonių, o geofiliniai dermatofitai gyvena žemėje, tačiau yra ir žmonių ir gyvūnų patogenai. Gyvūnams gali būti pavojingi įvairių rūšių dermatofitai, daugiausia zoofiliniai, bet taip pat geofilinių rūšių ir išimtinais atvejais antropofiliniai dermatofitai (Chermette et al., 2008). Žmonės, apsikrėtę zoofiliniais dermatofitais nuo gyvūnų, serga labiau ūmia dermatofitijos forma, nei apsikrėtę antropofiliniais dermatofitais nuo kitų žmonių (Degreef, 2008). Dermatofitija dažniausiai serga labai jauni arba labai seni gyvūnai, taip pat tankiai ir blogomis zoohigieninėmis sąlygomis (tamsios, drėgnos, šiltos, blogai vėdinamos patalpos) laikomi, išsekę, neseniai jauniklius atsivedę, ilgai gydyti chemoterapiniais ar imunosupresiniais vaistais, turintys pažeistą odą gyvūnai. Ši liga sudaro 2 proc. visų gyvūnų odos ligų (Foil, 1998).
Šunų ir kačių odą dažniausiai pažeidžiantys dermatofitai yra Microsporum canis, Microsporum gypseum, Trichophyton mentagrophytes (Scott et al., 2001; Moriello, 2004; Patel et al., 2005). Gyvūnai ir žmonės šia zoonoze gali užsikrėsti ne tik per sporomis užterštą aplinką, daiktus bei sergančius gyvūnus, bet taip pat ir per gyvūnus, kurie dermatofitų sporas nešioja kailyje. Dermatofitų sporos yra labai atsparios saulės spinduliams ar šalčiui, dezinfekcijos priemonėms, aplinkoje išgyvena iki keliolikos mėnesių (Sparkes et al., 1994). Sporos nuo vieno gyvūno prie kito pernešamos tiesioginio kontakto būdu, apyvokos reikmenų pagalba, ar su užkrėsta žeme. Musės, blusos, kiti odos parazitai taip pat gali pernešti grybų sporas. Sporai patekus ant odos ir esant palankioms sąlygoms vystytis ir daugintis, klinikiniai ligos požymiai pasireiškia po 1-4 savaičių. Yra nustatyta, kad apie 5 proc. šunų ir apie 20 proc. kačių yra mechaniniai M. canis sporų nešiotojai (Moriello, 2004). M. canis dažniausiai išskiriamas iš prieglaudos kačių, tam turi reikšmę jų koreliacija su aplinka (Scott et al., 2001). Katės labai dažnai kaltinamos dermatofitijos platinimu tarp žmonių (Shokohi, Naseri, 2006)
Saprofitiniai mikromicetai

Be dermatofitų, šunų ir kačių kailyje paplitusi didelė saprofitinių grybų įvairovė. Aspergillus spp., Cladosporium spp., Penicillium spp., Alternaria spp., Acremonium spp., Scopularopsis spp., Rhizopus spp., Trichoderma spp., Candida spp., Fusarium spp., Curvularia spp., Mucor spp., Malassezia spp. saprofitiniai mikroskopiniai grybai dažnai išskiriami iš šunų ir kačių kailio. Šie mikromicetai plačiai paplitę žemėje, ore, ant augalų ir kitų paviršių, su kuriais gyvūnai kontaktuoja (Mancianti, Papini, 1996; Boyanowski et al., 2000). Pakitus organizmo homeostazei, sutrikus odos fiziologinėms funkcijoms, atsiradus lėtiniams susirgimams, bakterinėms odos ligoms, taikant steroidinę ar ilgai trunkančią antimikrobinę terapiją, pažeidus normalų odos ir gleivinių barjerą, saprofitai pradeda kolonizuoti audinius, sukeldami dermatomikozes ir gyvūnams ir žmonėms. Kai kurie iš mikromicetų taip pat pasižymi ryškiu alerginiu aktyvumu (Roosje et al., 1993; Herraez et al., 2001; Simon-Nobbe et al., 2008).
Teigiama, kad saprofitinė mikroflora riboja patogeninės floros invaziją. Dėl įvairių priežasčių pasikeitus saprofitinei mikroflorai kailyje ir odoje, yra galimybė patogeninei mikroflorai pradėti sparčiai daugintis odos paviršiuje.
Sporotrix spp. grybas pažeidžia šunis, kates, arklius ir kitus naminius gyvūnus. Gana dažnai diagnozuojama kaulų sistemos, limfmazgių ir vidaus organų sporotrichozė (Lugauskas ir kt., 2002).
Chrysosporium spp. Šios rūšies grybai buvo išskirti iš žmonių akių, nagų, žmonių ir gyvulių odos, pelių išmatų, paukščių plunksnų. Manoma, kad jie gali sukelti odos ir nagų bei akių ragenos infekcinį uždegimą, pažeisti paukščių plunksnas, nes jiems būdinga savybė – ardyti keratiną (Lugauskas ir kt., 2002).
Candida spp. Mieliagrybiai sintetina ir išskiria į aplinką fermentus: proteazes, ureazes ir lipazes. Šios rūšies grybams būdingas dermatonekrozinis aktyvumas ir adhezija – gebėjimas prilipti prie žmogaus ar gyvūno epitelio ląstelių. Gali pažeisti gleivinę. Šios rūšies grybai priskiriami prie sąlyginai patogeniškų mikroorganizmų, nors aiškios ribos čia nėra (Lugauskas ir kt., 2002).
Rhodotorula spp. genties grybai priklauso sąlyginai patogeniškų mikroorganizmų grupei. Gali pažeisti odą, rankų ir kojų nagus, tarpupirščius, infekuoti atviras žaizdas, kraują ir net sukelti meningitą (Lugauskas ir kt., 2002). Per paskutinius du dešimtmečius tapo viena iš oportunistinių etiologinių agentų, ypač pacientams su nusilpusiu imunitetu (Tuon, Costa, 2008).

Blastomyces spp. genties grybas žinomas kaip Gilchristo ligos sukėlėjas. Ši odos liga dažnai vadinama amerikietiškąja blastomikoze, nors plačiai paplitusi tarp žmonių ir Afrikos žemyne. Pastaruoju metu išaiškinta, kad šis grybas plačiai paplitęs ir Europoje. Su juo siejamos kai kurios plaučių ir imuninės sistemos ligos (Lugauskas ir kt., 2002).
Acremonium spp. šiuo metu sudaro daugiau kaip 100 rūšių, tarp kurių daugiausia saprofitai, tačiau kai kurie yra kitų organizmų parazitai (Brackel, 2012). Jie dažnai išskiriami iš žmogaus kūne esančių žaizdų, odos. Gana seniai nurodyta, kad A. kiliense yra vienas iš maduromikozių, gumozinių opų ar piktžaizdžių sukėlėjų (Lugauskas ir kt., 2002).
Alternaria spp.. ir Cladosporium spp. priskiriami tamsų pigmentą gaminantiems grybams (dematiaciniams), savo sienelėje gaminantiems pigmentą melaniną ir sukeliantiems susirgimą feohifomikozę (Mariani et al., 2002).
Penicillium spp. genties grybai dažniausiai išskiriami iš dirvožemio, augalų liekanų, jų rizosferos pasitaiko ant medienos, gyvenamųjų ir darbo patalpų dulkėse, ant sėklų, grūdų, vaisių, daržovių, šieno, pašarų, maisto produktų, įvairių natūralių ir sintetinių polimerinių medžiagų. Atsižvelgiant į tai, kad grybai paplitę gyvenamosiose ir darbo patalpose, ore, ant maisto gaminių ir augdami intensyviai gamina konidijas, kurios greitai pasklinda po aplinką, jie yra potencialūs kvėpavimo organų alerginių ligų sukėlėjai (Lugauskas ir kt., 2002).
Ulocladium spp Tai vieni iš saprofitinių mikromicetų, gaminančių tamsų pigmentą (Liu, 2011). Ekologinės ir fiziologinės savybės nėra gerai ištirtos, tačiau nuolat su šiais grybais kontaktuojantiems žmonėms jie pakliūva į kvėpavimo takus, patenka ant odos ir gali tapti alerginių reiškinių priežastimi, įsiveisti odoje ir kituose organuose (Lugauskas ir kt., 2002).
Cladosporium spp. priklauso yra tamsų pigmentą gaminantys mikromicetai, plačiai paplitę ore ir gendančių organinių medžiagų susikaupimo vietose. Cladosporium spp. priklauso grybams, kurie charakterizuojami, kaip lytiniu būdu besidauginantys, nors priklauso nelytiniu būdu besidauginančių grupei. (Tasic, Tasic, 2007). Atskirais metų mėnesiais jų pradų gausa ore kai kuriuose kraštuose yra labai didelė, todėl patekę į žmonių kvėpavimo organus gali tapti alergijos priežastimi (Lugauskas ir kt., 2002).
Absidia spp. genties grybai yra seniai žinomi žmonių ir gyvulių mikozių ir keratomikozių sukėlėjai, pažeidžia nosį, ančius, akių rageną, plaučius, sukelia galvijų abortą. Žinoma atvejų, kai nusilpusios imuninės sistemos žmogui susižeidus galvą, šio grybo vystymasis smegenyse tapo meningito priežastimi. Dažnai šios rūšies grybai infekuoja poodinius audinius ir sukelia jų nekrozę. Žinoma atvejų, kai Absidia spp. genties grybai pažeidžia AIDS sergančių žmonių inkstus (Lugauskas ir kt., 2002).
Rhisopus spp. priklauso Zygomycetes spp. grybų klasei. Šie grybai sukelia ligas – zigomikozes, angioneurozines invazines ligas. Zigomikozės pažeidžia odą ir gleivines, kvėpavimo organus, smegenis, šlapimo ir lyties organus, virškinimo traktą (Hopkins, Singhi, 2007). Pastaraisiais metais šios rūšies grybai dažnai aptinkami gyvenamosiose ir darbo patalpose, iš kur lengvai patenka ant maisto produktų, užteršia orą ir tampa nuolatiniu mikrobiologinės taršos šaltiniu (Lugauskas ir kt., 2002).
Aspergillus spp. genties grybų aptikta kvėpavimo takuose, plaučiuose, dantenose, centrinėje nervų sistemoje. Pelėsiai gamina įvairius toksinus, nuo kurių suserga ar net gaišta kiaulės, galvijai, naminiai ir laukiniai paukščiai, pelės, žiurkės, pavojingi pelėsiai ir žmonėms, nes pažeidžia nosies ertmę, plaučius, akis, centrinę nervų sistemą, kaulus ir raumenis. Šiems grybams būdingas mutageninis aktyvumas. Grybai gali sukelti bronchų aspergiliozę ir aspergilomą, pakenkti kepenims, būti vėžinių ligų priežastimi (Lugauskas ir kt., 2002). Aspergillus spp. yra antra labiausiai paplitusi hospitalinės grybinės infekcijos priežastis ir dažniausiai sukelia invazines mikozes (Hospenthal, Rinaldi, 2008
Mucor spp. genties grybai žinomi kaip žmonių, galvijų, kiaulių ir paukščių mikozės sukėlėjai. Šie grybai gali būti plaučių mikozės priežastimi, sukelti onichiją — nago guolio uždegimą. Dėl plataus ir greito plitimo, gebėjimo vystytis ant įvairių substratų šios rūšies grybai gali būti potencialūs alerginių ligų sukėlėjai. Pavieniais atvejais jie registruoti kaip viršutinių kvėpavimo takų mikozės sukėlėjai (Lugauskas ir kt., 2002).
Scopulariopsis spp. Scopulariopsis brevicaulis dažnai paplitęs mikromicetas iškirtas iš įvairių dirvožemio, medienos, popieriaus, maisto sluoksnių, o kartais ir iš gyvūnų ir žmonių. Šis filamentinis mikroskopinis grybas yra gana atsparus ir dažnai susijęs su žmonių onichomikoze (Petanoč, 2010).
Trichoderma spp. genties grybai intensyviai gamina konidijas, kurios aptinkamos ore, gausiai išskiria lakiąsias medžiagas, todėl šį grybą galima priskirti prie potencialių alergijos sukėlėjų (Lugauskas ir kt., 2002).

Mikroskopinių grybų sukeliami alerginiai susirgimai

Žinoma, kad daugiau nei 80 pelėsių genčių sukelia ne tik 1 tipo alerginę reakciją žmonėms, bet ir tokius susirgimus, kaip alerginė bronchų mikozė, alerginis sinusitas, alerginė astma bei atopinis dermatitas (Woodfolk, 2005). Didesnė dalis alergiją sukeliančių grybų priklauso Aukšliagrybių (Ascomycota) ir Papėdgrybių (Basidiomycota) skyriams.
Kitaip nei žiedadulkės ir namų dulkių erkutės (Dermatophagoides pteronyssinus), mikroskopiniai grybai geba lokalizuotis gyvūno ir žmogaus organizme, pažeisti kvėpavimo organus gamindami toksinus, fermentus bei organinius junginius (Kauffman et al., 2000). Sporos lengvai plinta kvėpavimo takais, kurių gleivinės apsauginė reakcija yra išreiškiama edema ir bronchų spazmais, lėtine astma arba plaučių emfizema (Tasic, Tasic, 2007). Taigi pelėsių neigiama įtaka organizmo imuninei sistemai yra daug didesnė nei žiedadulkių ar kitų alergenų.
Straipsnio autorė Veterinarijos gydytoja Ernesta Šrivaitytė.

Pasidalink: