Niežulys (pruritus cutaneus), tai laikinas arba pastovus niežėjimas, nesant pakitimų odoje ir nesukeltos ektoparazitų.
Etiologija. Gali būti viso kūno arba tam tikrų vietų. Viso kūno paviršiaus odos niežulį sukelia inkstų ligos, virškinimo trakto sutrikimai, gelta, diabetas. Seniems šunims marazminis niežulys be didelio fizinio ar psichinio išsekimo. Odos niežulys gali atsirasti sutrikus hormonų pusiausvyrai, vaikingom patelėm, gimus negyvam prieaugliui, rujos metu.Vietinis odos niežulys gali atsirasti dėl kai kurių organizmo ligų: parazitozių, egzemų.
Simptomai. Niežtinčią vietą graužia, trina, laižo, dėlto atsiranda įvairių pokyčių odoje. Plaukų apseilėjimas ir iškritimas.
Odos pleiskanojimas, tai dažnas reiškinys.
Etiologija: daugiau hipovitaminozių sukelta patologija. Kai jiems trūksta B grupės vitaminų, svarbiausia nikotino rūgšties, taip pat vitamino A,
Simptomai: plaukai nustoja blizgėti, pašiurpsta, oda, nešvari, ypač tarp tankių plaukų, apsitraukusi sluoksniu plonų balkšvų, panašių į sėlenas plokštelių – pleiskanų, sudarytų iš atsiknojusio epidermio, jos neniežti, gyvuliai neramūs.
Gydymas ir profilaktika: duoti vitaminingų pilnaverčių pašarų, geriau prižiūrėti jų odą. Ją reikia ištrinti tepalais, pagamintais su aliejumi ar žuvų taukais. Naudoti vitaminų terapiją.
Parakeratozė ir hiperkeratozė, tai tokios odos ligos, kai odos epitelio ląstelės per daug arba nepakankamai suragėja.
Etiologija:

1. kai kurių mikroelementų stoka, ypač cinko,
2. ilgai mechaniškai spaudžiant odą tam tikrose vietose:  gulint ant kietų grindų,
3. lėtinio dermatito komplikacija,
4. lėtinis apsinuodijimas arseno preparatais.
Simptomai: oda sustorėjusi, pleiskanota, neelastinga, vietomis sutrūkinėjusi. Įtrūkimų vietose gali prasidėti uždegimas. Parakeratozės pažeistas paviršinis odos sluoksnis nesunkiai lupasi, hiperkeratozės – dėl mechaninio spaudimo, pažeistos vietos be plaukų, kietesnių paviršiumi, įtrūkimai dažniau supūliuoja.
Gydymas: pirmiausia reikia nustatyti ir pašalinti ligos priežastį. Vietiškai oda gydoma keratolitiškai veikiančiais tepalais, į kuriuos sudėtį įeina salicilo rūgštis ar jos preparatai.
Egzema (Ekzema), tai alerginis odos paviršinio sluoksnio uždegimas. Serga visi, dažniausiai šunys.
Etiologija: sukelia išoriniai ir vidiniai alergenai. Išoriniai alergenai – tai įvairios cheminės medžiagos (žibalas, terpentinas, formalinas), muilas, dažnas maudymas, odos nešvarumai, susimaišę su prakaitu ar vandeniu, nuolatinis odos permirkimas nuo lietaus ar rasos. Prie vidinių priežasčių priskiriama enteritinė intoksikacija nuo vienodų pašarų, dėl užkietėjusių vidurių, enteroparazitų ir kitokių lėtinių ligų. Greičiau suserga, kai jų racione trūksta B grupės vitaminų, kai sutrinka endokrininių liaukų veikla arba kai jie serga medžiagų apykaitos ar lėtinėmis inkstų ligomis.
Patogenezė: dirginančios medžiagos (alergenai), patekusios į odą iš išorės ar atneštos su krauju bei limfa, sukelia odos kapiliarų parezę ir padidina jų pralaidumą. Į odą pradeda sunktis serozinis eksudatas ir limfa. Jie atkelia epidermį, ir susidaro pūslelės. Šioms trūkus, oda šlapiuoja, vėliau apsitraukia šašais. Jei egzema gerybinė, šašai nubyra, ir gyvulys pasveiksta, o prisidėjus infekcijai, egzema komplikuojasi gilesnių odos sluoksnių uždegimu.
Simptomai: gali būti ūminė, lėtinė; lokalinė, išplitusi; sausoji, šlapiuojančioji. Egzemos yra kelios stadijos:
1. Iš pradžių oda parausta, paburksta (stadium eritematozum),
2. vėliau niežtintys mazgeliai (stadium papilorum),
3. mazgelių vietose pilnos skysčio pūslelės (satdium veziculosum),
4. o joms trūkus, oda šlapiuoja, kol apsitraukia šašais (stadium crustosum),
5. šašai atsidalina, oda ima pleiskanoti (stadium skvamozum),
6. gyvulys pasveiksta.
Ne visada būna visos stadijos ir procesai gali sustoti, bet kurioje iš paminėtų stadijų. Gyvuliui sveikstant visada būna 4-5 stadijos. esant egzemom bendra gyvulio būklė paprastai nesutrinka, bet gyvulį visada kankina niežulys. Išplitusia egzema sergantys gyvuliai karščiuoja, liesėja. Egzemai įsisenėjus, oda sustorėja, sveikatos būklė nepablogėja.
Odos uždegimai (Dermatitis), tai patologinė būklė, kai gilesniuose odos sluoksniuose vyksta hipereminiai, eksudaciniai ir proliferaciniai procesai. Paviršinis odos sluoksnis gali būti visai nepažeistas. Skirtumas tarp dermatito ir egzemos: uždegimas atspindi normalią odos reakciją, egzemos – ji padidinta odos jautrumu.
Etiologija: gali sukelti mechaniniai dirgikliai: smūgiai, spaudimas, įdrėskimai, cheminės medžiagos (rūgštys, šarmai), terminis poveikis (nušalimai, nudegimai), tiesioginiai saulės spinduliai, kai kurios infekcinės ligos.
Patogenezė: etiologinių faktorių poveikį gilesniuose odos sluoksniuose vyksta hipereminiai ir eksudaciniai procesai. Pradžioje epidermis ir paviršinis odos sluoksniai nepakitęs, o vėliau gali atsirasti parakeratozė, spongiliozė. Nebūna odos niežulio, bet vyrauja deginantis skausmas. Uždegiminiai produktai rezorbuojasi iš pažeistų odos vietų, todėl iššaukiama ir bendra odos reakcija.
Simptomai: difuzinis, židininis. Pažeista oda paraudonuoja, pabrinksta, skausminga, pakilusi vietinė kūno temperatūra. Jų ryškumas priklauso nuo etiologinių veiksnių stiprumo. Jei pažeistas didelis odos plotas – gyvuliai neramūs, pakyla kūno temperatūra, į pažeistą odos vietą gali patekti infekcija, atsirasti pūlių ar nekrozės židinių.
Alergozės (Alergosis). Alergija – tai padidėjęs organizmo jautrumas įvairiom medžiagom vadinamom alergenais. Susijęs su organizmo reaktyvumo pokyčiais. Atsiranda sensibilizavus organizmą įvairiom medžiagom. Nebūtinai turintiems pilnavertę funkciją. Alergijoms priklauso:
• anafilaksija – tai specifinis reaktyvumo padidėjimas, sukeltas išankstinės sensibilizacijos.
• seruminė liga – organizmo reakcija įvestam svetimam serumui, baltymui.
• idiosinchrazija – tai padidėjęs reaktyvumas neantigeninės kilmės medžiagom. Gali būti maisto produktai, vaistai. Būna be išankstinės sensibilizacijos.
Skiriamos egzogeninės ir endogeninės kilmės alergozės. Egzogeninės – iš išorės, endogeninės – pačiame organizme, gali būti irstant audiniams. Veikiant alergenui organizme gaminasi antikūnai, kurie reaguoja su alergenu. Alergenui pakartotinai patekus į organizmą, antikūnų sintezė labai padidėja. Antigenų su antikūnais sąveikoje pasigamina histaminas ar į jį panašios medžiagos, kurios veikia audinių, nervų receptorius.
Simptomai: dažniausiai audinių hiperemija ir edema, odos ir gleivinių išbėrimai, kūno temperatūros pakilimai, dusulys, vėmimas, kraujospūdžio kritimas, kartais šoko būklė. Alergija gali pasireikšti praėjus kelioms minutėm ar net kelioms valandoms po alergeno patekimo. Kartais po kelių dienų.
Seruminė liga (Morbus seri). Ši liga pasireiškia dėl sustiprėjusios alerginės organizmo reakcijos į svetimus baltymus. Serga suaugę šunys, paukščiai.
Etiologija: alerginė reakcija prasideda suleidus į sensibilizuotą organizmą baltyminių preparatų: hiperimuninio, normalaus kraujo serumo, vakcinų. Kartais sensibilizuoja ir sugirdyti ar sušerti arba patekę pro placentą baltymai. Be to, galima autosensibilizacija, kai organizmo audiniai irsta. Antigeninių savybių gali įgyti ir ilgiau palaikytas suderinamos grupės kraujas. Gali susirgti ne tik pakartotinai leidžiant tokias pat baltymines medžiagas, bet ir suleidus parenteraliai pirmą kartą.
Patogenezė: suleidus gyvuliui parenteraliai svetimų baltymų (antigenų), tuojau pat ar po kelių minučių, rečiau valandų (tai priklauso nuo suleidimo būdo: intraveninis, intramuskulinis ar poodinis) organizmo antikūnai jungiasi su antigenais ir išsiskiria keletas baltymų skilimo produktų: histaminas, bradikininas, acetilcholinas ir kiti. Jiems veikiant, susitraukia bronchų, kraujagyslių ir žarnyno lygieji raumenys. Reakcijos pradžioje įvykę periferinių kraujagyslių spazmai vėliau pereina į paralyžių, dėl ko padidėja kraujagyslių pralaidumas ir atsiranda odos edemų. Dėl bronchų ir kraujagyslių spazmų gyvulį gali ištikti anafilaksinis šokas arba jis nugaišta.
Simptomai: Suleidus baltyminių preparatų, gyvulys pradeda nerimauti arba pasidaro apatiškas, gali truputį pakilti kūno temperatūra. Poodinės injekcijos vietoje atsiranda didelė uždegiminė edema, o kitose odos vietose iškyla ruplės, oda išprakaituoja, ją niežti. Gali labai sutinti galva, akių, nosies, burnos ir gerklų, taip pat makšties ir anuso gleivinė. Pulsas ir kvėpavimas labai padažnėja, atsiranda dusulys.
Dilgėlinė (Urticaria), tai alerginis odos išbėrimas plokščiomis ruplėmis (urtica), panašiai kaip susidilginus. Ja serga šunys.
Etiologija: odą ruplėmis gali išberti nuo neįprastų baltymingų ar apgedusių pašarų, kai kurių cheminių junginių (pvz., karbolio, terpentino), įkandus vabzdžiams.
Simptomai: gyvulys išberiamas staiga. Ruplės gali būti įvairaus dydžio, susilieti vienos su kitomis ir apimti didelį plotą. Paprastai berti pradeda nuo krūtinės, kaklo, galvos. Iš pradžių išbertas vietas gali niežėti. Ruplėms išplitus, labai pablogėja ir bendra gyvulio būklė, pakyla kūno temperatūra, padažnėja pulsas, pasunkėja kvėpavimas. Gali sutinti vokai, konjunktyvos.Dilgėlinės lengva forma sergančių gyvulių oda tik truputį išberiama. Plaukų kuokšteliai tose vietose būna pasišiaušę, o nepigmentuotose odos vietose matomi paraudimai. Bendra sveikatos būklė gali nepakisti. Alerginę šios ligos prigimtį rodo eozinofilija ir kraujyje padidėjęs histamino kiekis.
Eiga: dažniausiai ūminė liga, bet gali pasitaikyti ir lėtinė forma arba gyvulys atkrinta kelis kartus (recidyvuoja).